Eilėraščių ir esė konkurse „Švenčiu Lietuvą“ šiemet dalyvavo daugiau kaip 700 kūrinių. Jų sulaukta iš visų Lietuvos regionų. Kasmet konkurse dalyvauja lietuvaičiai iš viso Pasaulio. Į mažą kūrinėlį sudedama didelė meilė Lietuvai.

11− 14 metų amžiaus grupėje tarp 6 geriausių išrinkta ir Ketvergių pagrindinės mokyklos mokinio Domo Skiručio esė „Pajūrio vaikas“.  Darbai publikuojami L. Mažylio internetinėje svetainėje skyrelyje „Naujienos“.

Mokytoja M. Razbadauskienė

 

Pajūrio vaikas

 

Aš – pajūrio vaikas. Laisvų Baltijos bangų nuskalautomis kojomis, saulės nugairintu veidu – ir taip visą vasarą. Didžiausia dovana – laiminga vaikystė.

Esu aktyvus, viskuo besidomintis mokinys. Taip elgtis skatina tiek mokykla, tiek šeima. Šventėme Mažosios Lietuvos prisijungimo šimtmetį. Dalyvavau šventiniame renginyje, žiūrėjome filmą „Pūga prie Mėmelio“. Žaviuosi E. Galvanausko asmenybe. Supratau, kokią reikšmę tautos istorija turi dabar. Jei nebūtų pavykęs šias sukilimas, nebūtų mano seneliai iš Žemaitijos čia atradę savo  namus. Namus, vos už keliolikos kilometrų nuo jūros. Namus, jaukius, šiltus, palei Minijos vingį. Namus, su saulėtais vasaros rytais, rudens rūku nuo upės. Su jaukiomis kaimynėmis stirnomis, kurios ateina pasivaišinti sodo obuoliais. Didžiausia dovana – namai.

Nevalia pamiršti savo šaknų, šeimos papročių. Neįkainojama vertybė – mano prosenelių namai prie gražuolio Platelių ežero. Kasdien vasaromis eidamas maudytis ar žvejoti suku pro Užpelkių piliakalnį. Smalsu. Prašau senelių papasakoti. Mokykloje atliekame daug tiriamųjų darbų. Piliakalnio istorijos puikiai tiko projektui „Mūsų piliakalnių legendos“.

Didžiulį įspūdį paliko promočiutės vaišės Kūčių vakarienei. Ragaudavom keisčiausių patiekalų: „žiūrės“, tokio kisieliaus, pagaminto iš avižų, spirginės iš kanapių… Didžiausia dovana – žinojimas, kur yra prosenelių, mūsų giminės namai. Žinojimas, kas tu esi ir iš kur. Niekada nepamirštame atsivežti žvakutės ir aplankyti prosenelių kapų.

Manau, kad labai vertinga dovana yra pažinimo, atradimo džiaugsmas. Pandemijos metu mokykloje organizavome nuotolinę tiriamųjų darbų konferenciją „Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas ugdymo procese“, skirtą Kovo 11-ąjai. Aš dirbau grupėje, kuri nagrinėjo „Mažosios Lietuvos senovinius vaikų žaidimus“.

Prisijungė ir mokiniai, ir mokytojai, ir tėvai, netgi svečių buvome pakvietę. Renginį transliavome  iš muzikos kabinete įrengtos studijos . Teko ne tik parengtą darbą pristatyti, bet ir būti vienu iš renginio vedėjų. Buvo kiek nedrąsu, netgi truputį bijojau. Juk tai darėme pirmą kartą. Pavyko. Labai patiko. Džiaugiausi savo darbu, domėjausi kitų mokinių temomis. Patyriau pasididžiavimą tautos praeitimi, supratimą, ką turiu vertinti ir branginti.

Pamoka. Visi susikaupę. Tik tyliai šnara knygų puslapiai, kažkas informacijos ieško internete. Rengiame darbą „Gyvenamosios vietos istorijos ir kultūros  paminklai“. Čia apie generolą A. Gelgaudą, vieną iš 1831 m. sukilimo vadų, F. Kelkį, žurnalistikos pradininką, tautodailininką V. Majorą ir kt.

Ramybę sutrikdo didžiulis triukšmas – keliu rieda tankų kolona – turbūt grįžta iš pratybų. Mokytoja sustabdo pamoką. Leidžia prisiploti prie lango. Visiems smalsu. Stebiu eglių šakomis užmaskuotas karo mašinas. Prisimenu nesenai praėjusias Kalėdas. Žaisliukus ant eglutės. Mat kaip − eglės ne tik šventės simbolis… tinka ir tanką paslėpti. Ir man taip ramu ir saugu. Tie tvirti, jauni vaikinai mokosi valdyti šią grėsmingą techniką tam, kad kitais, ir dar kitais, ir dar kitais metais, ir dar daug kartų per Kalėdas mūsų eglutė nestovėtų slėptuvėje ir ant jos šakų nevirpėtų žaisliukai dėl sprogstančių bombų, kaip Ukrainoje. Viskas, kuo esu apdovanotas, labai svarbu ir brangu, bet pati brangiausia – taika.

Parašysiu laišką Mirai, kuri praėjusiais metais mokėsi mūsų mokykloje, paralelinėje klasėje. Šiemet jos nebėra – išvažiavo namo. Namo − į Kramatorską. Nusiųsiu močiutės Kalėdoms megztas vilnones kojines, su trispalvės juostelėmis.

Laisvę reikia saugoti, o kartais ir ginti, kas kaip moka ir gali…

 

 

Domas Skirutis, 12 metų