Vaikų, turinčių kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų, ugdymas ikimokykliniame amžiuje turi ypatingą reikšmę tolesniam jų mokymuisi mokykloje ir lemia asmenybės formavimąsi. Laiku pastebėti kalbos sutrikimus, juos pašalinti, parengti vaiką mokytis – svarbus logopedo uždavinys.
Ikimokyklinukai neretai bendrauja sava, tik jiems ir tėvams suprantama, vadinama „paukščių“ kalba, tad logopedo pagalba tampa būtinybe. Kai vaikas neaiškiai taria garsus, tėvams tiesiog trūksta informacijos, kaip šitai pakoreguoti. Padėti kartais gali paprasti pratimai, tačiau, jei nežinoma, kaip tai taikyti, kalbos sutrikimai sunkėja.
Dabar gydytojai išgelbėja nemažai silpnų, per anksti gimusių kūdikių. Jiems augant reikia didesnės pagalbos.
Anksčiau sulėtėjusi kalbos raida iki trejų metų buvo laikoma normaliu dalyku. Vaikas, sulaukęs tokio amžiaus, tiesiog nekalbėdavo, o vėliau išaugdavo savaime. Tėveliai, prisiskaitę pasenusios informacijos ir laukdami, kol nekalbančiam vaikui sukaks treji metai, labai nuskriaudžia savo mažylį. Vis dažniau reikia ankstyvesnės specialistų pagalbos, kad vaikas pradėtų anksčiau ir aiškiau kalbėti.
Laukti ir tikėtis, kad vaikas išaugs ir kalbos nesklandumai išsispręs savaime, nereikėtų, nes, koreguojant vaikų kalbą, būtinas nuoseklumas.
Kada tėvams reikėtų sunerimti dėl netaisyklingos kalbos?
Pirmiausia reikia stebėti savo vaiką, nes kalba labiausiai formuojasi nuo 2 iki 3 metų, o iki 4,5 metų gali būti fiziologinis šveplavimas. Kuo anksčiau suteikiama pagalba – tuo geriau.